Šiandien rūkymo žala žmogaus organizmui visuotinai pripažinta ir niekam nekelia abejonių. Kita vertus, rūkančių žmonių yra daug. Pripažinta ir pasyviojo rūkymo žala.

Pasyviuoju rūkymu vadinamas poveikis sveikatai, kurį patiria nerūkantis, tačiau rūkančių žmonių aplinkoje daug laiko praleidžiantis žmogus.

Saugant tokių ne savo valia dūmus vartojančių asmenų sveikatą, daugelyje šalių įvestas draudimas rūkyti tam tikrose viešose vietose.

Lietuvoje draudžiamas rūkymas viešose vietose:

• mokyklose, kolegijose, universitetuose ir kitose mokymo įstaigose bei jų teritorijose;
• ligoninėse, poliklikose, ambulatorijose ir jų teritorijose;
• įstaigų uždarose patalpose;
• viešajame transporte. Išimtis – tolimojo susisiekimo traukiniai ir lėktuvai, kuriuose gali būti numatytos atskiros vietos rūkantiems ir nerūkantiems.

Iki 2007 metų buvo numatytos panašios sąlygos apie atskirų patalpų rūkantiems ir nerūkantiems įrengimą taip pat ir kavinėse, restoranuose, baruose. Turbūt daug kas atsimena nepasitenkinimą, sukeltą nuo 2007 metų įvesto draudimo rūkyti restoranuose ir kavinėse. „Tai negi mes atėję į restoraną su vakarinėmis suknelėmis, žiemos metu turėsim bėgti už durų parūkyti kaip kokios mokinukės?“ – girdėjosi pasipiktinimo balsai. Beje, nuo tos pačios datos rūkymas tokiose viešose vietose kaip diskotekose, interneto kavinėse, kazino taip pat paskelbtas už įstatymo ribų.

Panašūs draudimai galioja ir kitose valstybėse.

Ryšium su tuo visuomenėje kyla klausimai:

• Ar uždraustas rūkymas viešose vietose yra rūkančių žmonių laisvės ribojimas?
• Ar rūkymas nėra asmeninis kiekvieno pasirinkimas, ir jeigu taip, ar neturi jie teisės šio pasirinkimo vykdyti ir viešose vietose?
• Ar vyriausybė tikrai turi teisę nustatinėti, ką galima ir ko negalima daryti kavinėse ir baruose? Jeigu kam nors nepatinka prirūkyta aplinka, tegu jie ten neina.
• Jeigu nedaroma tiesioginė žala kitiems, ar vyriausybė turi teisę riboti piliečių veiksmus?

Tačiau kai diskusijų objektas yra rūkymas viešose vietose, įsijungia ir kiti faktoriai. Jeigu vieno asmens pasirinkimas daro žalą kitiems asmenims, jo asmeninė laisvė gali būti apribota kaip tik ta apimtimi, kuri įtakoja kitų asmenų pasirinkimo laisvę. Rūkymas viešose vietose yra puikus šios situacijos pavyzdys: jei pripažįstama kiekvienam teisė pasirinkti ar nepasirinkti veiksmo, darančio žalą jo paties sveikatai, tokią pat teisę reikia pripažinti ir nerūkantiems. Kavinėje, diskotekoje, įstaigoje – bet kur atėję, jie turi teisę valgyti, bendrauti, šokti, tvarkyti reikalus aplinkoje, kur nėra žalojama jų sveikata.

Ypatingai svarbus niuansas yra rūkymas viešose vietose tokioje aplinkoje, kur yra vaikų. Kalbant apie vaikus, asmeninės pasirinkimo laisvės žaloti ar ne savo sveikatą klausimas yra dar aktualesnis. Jei suaugusieji dažniausiai gali pasirinkti palikti prirūkytą patalpą, vaikai dažnai to pasirinkimo neturi.

Asmens laisvo pasirinkimo teisė būtent iš nerūkančiojo pozicijų ir yra tas faktorius, kuris leidžia valstybei tam tikra apimtimi riboti asmenines rūkančiojo teises.