Sveiki, bendražygiai forumie,

Manau, laikas pasidalinti savo siaubinga istorija, kuri tapo kaip bepročio rojus, nes kiekvienas žingsnis buvo klystamasis kelyje į pražūtį. Pirmasis klaidingas žingsnis buvo „dar kristės”, kurios greitai tapo įprastu dalyku, kaip ir puodelis kavos ryte. O tai lemta man įsiskverbimą į narkotikų priklausomybės gniaužtus.

Nuo to momento, viskas krito nuo aukštai kelio į niūrų gelmyną. Konfliktai su draugais ir artimaisiais kildavo kaip karpiai, bet jie tapo kažkuo normaliu, kai priklausomybė įgijo valdžią. Jaučiuosi tarsi aktyvus dalyvis savo pražūtingo pasirinkimo, kurį sunku nutraukti.

Athodai ir „shyzinimas” tampa mano nuolatiniais palydovais, varžančiais kiekvieną dieną. Kai draugai kviečia žaisti 20 žaidimų League of Legends per naktį, jaučiuosi lyg būčiau žaismingas savo paties gyvenimas – tiesiog kiti personažai virtualioje realybėje. Prasideda nuolatinė dienos beprasmiškumo ir išsekimo banga.

Miegu tapo nebeįmanoma išlaikyti, o varpa ir paraudęs žandikaulis – tai tik fizinės priklausomybės pasekmės. Nors stengiuosi išsilaisvinti, „kaifas” mane laiko įkaitu, o mano gyvenimas tampa nekontroliuojama tragedija.

Kai atėjo depresija, jausdavau kaip prispaudžia ir sugniaužia mane dar giliau. Bandymai masturbuotis tampa beprasmiškais ritualais, o gyvenimas tampa beviltiška kova. Įkišęs sniurą, jaučiu mažą palengvėjimą – tačiau tai tik laikinas ilgesys nuo beviltiškojo egzistavimo.

Draugas pasiūlė kitą išeitį – dar daugiau narkotikų. Ir aš, esantis priklausomas ir beviltiškas, sutikau. Ne norėdamas mirti, o siekdamas išnykti, palikti šį pasaulio sceną ir niekam nesukelti skausmo.

Dabar esu čia, rašau šią istoriją, tikėdamasis, kad galbūt yra kitų, kurie patyrė panašias situacijas ir iškėlėsi iš šio pragaro. Noriu išgirsti jūsų patirtis ar patarimus, nes man reikia pagalbos išeiti iš šios tamsios priklausomybės pusės, kuri mane suėmė.