Kas sukelia priklausomybę nuo heroino? Tikrai kvailas klausimas, ar ne? Akivaizdu, visi žinome – Heroinas sukelia priklausomybę nuo heroino. Štai kaip tai veikia: Jei vartosi heroiną 20 dienų, tai 21-ąją tavo kūnas žvėriškai trokš narkotiko, nes narkotike yra cheminių „kabliukų“. Štai ką reiškia priklausomybė.

Bet čia yra gudrybė. O kas jeigu šis tas, ką manome žiną apie priklausomybę yra neteisinga?

Jei pavyzdžiui, susilaužytum klubą, tave išvežtų į ligoninę ir ten tau paskirtų didelius kiekius diamorfino savaitėms ar net mėnesiams. Diamorfinas yra heroinas. Jis, iš tiesų, yra žymiai stipresnis už heroiną, kurį bet kuris narkomanas gali gauti gatvėje, nes jame nėra jokių priemaišų, kuriomis narkotikų prekeiviai atskiedžia heroiną. Šiuo metu šalia mūsų esančiose ligoninėse yra žmonių kuriems skiria didžiulius kiekius prabangaus heroino. Todėl bent keli iš jų turėtų tapti priklausomi?

Bet šis atvejis buvo nuodugniai ištirtas – taip nenutinka!

Močiutės ligoninėje nepavertė narkomane, kai jai keitė klubo kaulą. Kodėl taip yra? Dalis dabartinės priklausomybės teorijos kilo iš kelių eksperimentų, kurie buvo atlikti XX amžiuje.

Eksperimentas – paprastas: paimi žiurkę ir įdedi ją į narvą su dviem vandens buteliukais. Viename yra vanduo, o kitame – vandens ir heroino ar kokaino mišinys. Vykdant šį eksperimentą, beveik kaskart žiurkė taps apsėsta vandens su narkotikais ir vis dažniau sugrįš prie to buteliuko, kol save pražudys.

Bet 1970-aisiais Bruce Alexander, psichologijos profesorius, pastebėjo kažką neįprasto šiame eksperimente: žiurkė į narvą patupdoma visiškai viena. Ji neturi, ką veikti, tik vartoti narkotikus. Jis svarstė, kas nutiktų, jei eksperimentą atliktume kitaip? Taigi, sumanė pastatyti „Žiurkių parką“, kas iš esmės yra rojus žiurkėms. Tai yra didžiulis narvas, kuriame žiurkes turi rutulių, tunelių žaidimams, daugybę draugų, jos gali daugintis – žodžiu yra viskas ko tik žiurkė galėtų norėti. Ten žinoma, taip pat būtų normalaus vandens bei vandens su narkotikais.

Ir štai kur stulbinamas dalykas: „Žiurkių parke“, beveik niekas nevartojo vandens su narkotikais; nei viena iš jų nė karto nevartojo jo pastoviai; nei viena iš jų neperdozavo.

Bet gal tai tik neįprastos žiurkės?

Iš tiesų, su žmonėmis buvo atliktas labai panašus eksperimentas: Vietnamo karas. 20% amerikiečių karių Vietnamo kare vartojo daug heroino. Namuose likę žmonės panikavo, nes manė, jog šimtai tūkstančių narkomanų šlaistysis Jungtinių Valstijų gatvėmis, kai karas baigsis. Bet stebint namo grįžusius kareivius buvo pastebėta kažkas įspūdingo: jie nėjo reabilituotis; jie net nesistengė atprasti vartoti; 95% iš jų tiesiog liovėsi vartoti, kai tik grįžo namo.

Jei remsimės vyraujančia priklausomybės teorija, tai to tikrai neturėtų būti. Bet jei remsimės profesoriaus Bruce Alexander teorija, visa tai yra puikiausiai paaiškinama: nes jei tu esi išmetamas į šiurpias džiungles svetimoje šalyje, kur tikrai nenori būti, ir esi priverstas žudyti arba žūsi bet kurią akimirką, praleisti laiką vartojant heroiną yra puikus būdas. Bet jei grįžti į jaukius namus, kur draugai ir šeima, tai yra lygiai tas pats, kas būti perkeltam iš to pirmo narvo tiesiai į žmogiškąjį „Žiurkių parką“.

Priklausomybė – ne chemikalai, o tavo narvas. Apie priklausomybę reikia galvoti kitaip.

Žmonės turi įgimtą poreikį kurti bendrus ryšius su kitais. Kai mes esame laimingi ir sveiki, mes kuriame ryšius su žmonėmis. Bet kai to negalime, nes esame traumuoti, izoliuoti ar nukankinti gyvenimo, mes kuriame ryšius su tuo, kas suteikia mums bent kokį palengvėjimą. Tai gali būti pastovus mobiliojo tikrinimas; tai gali būti pornografija, žaidimai, „reddit“, lošimas, arba tai gali būti kokainas. Bet mes sukursime ryšį su kažkuo, nes tokia yra žmogaus prigimtis.

Kelias vedantis iš nesveiko ryšio yra sukurti sveikus ryšius, būti kartu su žmonėmis, su kuriais dabar nori būti. Priklausomybė yra tik vienas iš simptomų, patyrus atskyrimą, kuris vyksta aplink mus. Mes visi jį jaučiame.

Nuo 1950-ųjų vidutinis artimų draugų skaičius, tenkantis vienam amerikiečiui pastoviai mažėjo. Tuo pačiu metu, erdvė jų namuose pastoviai didėjo. Pasirinkti erdvę vietoj draugų yra pasirinkti daiktus vietoj bendro ryšio.

Karas su narkotikais, kurio beveik šimtmetį nenutraukėme, situaciją padarė dar blogesnę. Užuot padėję žmonėms pasveikti ir susitvarkyti gyvenimą, mes atskyrėme juos nuo visuomenės, mes padarėme taip, kad jiems būtų sunku gauti darbus ir tapti tvirtiems, mes atimame pagalbą bei paramą iš jų, jei tik pagauname juos su narkotikais, mes įmetame juos į kalėjimo kameras, kas tiesiogiai yra narvai. Mes pastatome žmones, kurie jaučiasi blogai, į situacijas, kuriose jie jaučiasi dar blogiau ir nekenčiame jų, jog jie nepasitaiso.

Per ilgai mes kalbėjome tik apie individualų išgyjimą nuo priklausomybės. Bet dabar mums reikia kalbėti apie socialinį išgijimą. Kažkas blogo nutiko mums, kaip grupei. Mes turime kurti visuomenę, kuri yra panašesnė į „Žiurkių parką“
ir kuri yra mažiau panaši į tuos izoliuotus narvus. Mums reikia pakeisti šį nenatūralų gyvenimo būdą ir iš naujo atrasti viens kitą.

Priklausomybei priešingybė nėra blaivumas; Priešingybė priklausomybei yra bendras ryšys.

Pagal video sukurtą kartu su Johann Hari, autoriumi knygos “Chasing the Scream: The First and Last Days of the War on Drugs”