Siūlome įsiklausyti į Kauno apskrities priklausomybės ligų centre pagal Minesotos programą dirbančio socialinio darbuotojo Hario Urvinio mintis apie neigimą ir melą sau ir kitiems – nuolatinius priklausomo žmogaus gyvenimo palydovus.

Kai žmogus serga plaučių uždegimu ar onkologine liga, paprastai netenka kalbėti apie tai, kaip sunku paskatinti motyvaciją sveikti. Tačiau priklausomybę turinčiam žmogui, kaip teigiama, bene sunkiausias uždavinys – atrasti motyvaciją sveikti.

Motyvacija, vaduojantis iš priklausomybės, yra esminis dalykas. Viena vertus, drąsiai galiu sakyti, kad 95 nuošimčiai narkomanų norėtų išlipti iš to uždaro kančių rato, kuriuo virto jų gyvenimas. Jie norėtų atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų, nejausti abstinencijos. Jie bando kurį laiką nevartoti. Vieniems pasiseka trumpiau, kitiems ilgiau išbūti be kvaišalų, tačiau po kurio laiko jie ir vėl grįžta į sisteminio vartojimo ratą. Kai priklausomam žmogui sakai, kad sveikimas – tai nėra vien svaigalo nevartojimas tam tikrą laiką, jog iliuzija, kad priklausomas žmogus galės kažkada kontroliuoti savo vartojimą, tada jis susiduria su esminiu motyvacijos išbandymu.

Tai pirmas, bet ne vienintelis išbandymas. Net jei žmogus pasiryžta jau nuo dabar visam laikui atsisakyti svaigalų, to nepakanka, vaduojantis iš priklausomybės – būtini pokyčiai visame jo gyvenime. Kai tai išgirsta priklausomas žmogus, paprastai puola ginčytis, kad esą vienintelė jo problema yra vartojimas, o visa kita – visai neblogai, esą jį visai tenkina, koks jis yra.

Tada tenka ilgai aiškinti, kad toks, koks esi, gyvenime patekai į pelkę. Jeigu nori iš tos pelkės išsivaduoti, turi keistis: atsisakyti tam tikrų įpročių, įprastų reakcijų, elgesio modelio, gal ne keisti kai kurias charakterio savybes. Priklausomas žmogus labiau nei bet kas kitas bijo permainų ir nežinomybės. Jis įpratęs būti kontroliuojamas kvaišalo, ir širdyje pradeda net bijoti laisvės.

Kalbate apie priklausomą žmogų, kuris jau pripažįsta, kad tai yra problema. Tačiau, kaip žinome, paradoksalu tai, jog paprastai priklausomas žmogus pats paskutinis pripažįsta, kad nesugeba savęs kontroliuoti. Tad neretai jis ateina pas specialistą ne vidinio įsitikinimo, jog būtina keisti gyvenimą, genamas, bet artimųjų spaudžiamas. Psichoterapeutai, socialiniai darbuotojai paprastai pabrėžia, kad priklausomas žmogus, kuris eina gydytis „dėl kitų“, o ne „dėl savęs“, labai tikėtina, nesugebės išsivaduoti iš vartojimo rato. Kyla klausimas – ar laukti, kol priklausomas žmogus pasieks dugną ir pats pasakys, jog privalau keistis, ar bandyti jį kažkaip paspausti, pastūmėti gydymo link…

Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad reikia labai atsargiai elgtis su pagunda „paspausti“. Žmogus, kuris jaučiasi puolamas, spaudžiamas, paprastai statosi storesnę gynybos sieną ir visiškai užsisklendžia. Taip pat ir nuolatinis bambėjimas dažniausiai nepasiekia savo tikslo. Kita vertus, jei priklausomas žmogus sutinka nueiti pas specialistą dėl ramybės šeimoje, tai tikrai nėra blogai. Nepamirškime, kad motyvacija yra dinamiška ir gali keistis. Minesotos programoje mačiau ne vieną atvejį, kai žmogus, čia atėjęs be tikros motyvacijos, kitų spaudžiamas ar net norėdamas visiems įrodyti, jog tai niekai, paskui pereina visą programą ir tvirtai stoja į blaivėjimo kelią. Psichoterapijos grupėse, bendraudamas su specialistais, jis neišvengiamai daugiau sužino apie savo bėdą, pradeda geriau pažinti, jis jaučia didesnį aplinkos palaikymą keistis. Būna atvejų, kai žmogus gydytis ateina tik dėl to, kad yra spaudžiamas teismo sprendimo, ir ilgainiui jo motyvacija keičiasi, jis pradeda gydytis „dėl savęs“.

Paprastai pabrėžiama, kad priklausomybė – tai melo sau ir kitiems liga…

Priklausomybės liga yra labai glaudžiai susijusi su melu. Nuolatinis melavimas sau ir kitiems tampa kasdienybe. Neretai pats žmogus nebesupranta, kodėl pamelavo, tarsi ir poreikio jokio nebuvo, tačiau tai jau tampa savastimi. Na, o priklausomybės neigimas – tai pirmiausia melavimas sau pačiam, kad čia dar nėra problemos, jog sugebėsiu pats su viskuo susidoroti, nors šimtus kartus bandžiau ir nesugebėjau, bet kitą kartą tai tikrai pavyks, kad tik aš pats sprendžiu, kaip gyventi.

Sveikstantys priklausomi žmonės sako, net pradėjus sveikti, jų gyvenimuose lieka stiprus neigimo įprotis, noras automatiškai sakyti „ne“.

Žmogus serga plaučių uždegimu. Net kai jis pradeda gydytis ir liga pradeda trauktis, kosulys vis dar išlieka. Melas, neigimas yra svarbūs priklausomybės ligų simptomai ir natūralu, kad jie nedingsta iš karto, kai žmogus pradeda gydytis. Tiesa, jei sveikimas sėkmingas, tai melo ir neigimo gyvenime turi vis mažėti, pats žmogus pradeda labiau pastebėti, kai nori meluoti, apgauti save ar kitus.

Toli gražu ne kiekvienas, nusprendęs sveikti, sugeba išlikti sveikimo kelyje. Kaip Jūs manote, ar galima kalbėti apie kokias nors universalias kliūtis, kurios užkerta kelią į visavertį gyvenimą?

Dažnai žmonės, atėję į Minesotos programą, būna prisirankioję įvairios statistikos apie tai, kiek procentų išlieka ir padaro klaidingą išvadą – esą, jei po vienos ar kitos programos 40 procentų žmonių lieka blaivūs, o kiti vėl atkrenta, tai esą reiškia, kad ši programa tik 40 procentų veiksminga. Tada pradeda žmogui kilti abejonių, gal reikėtų ieškoti veiksmingesnės programos.

Svarbu žmogui paaiškinti, kad atkryčiai rodo ne programos veiksmingumą, bet veikiau tai, jog didelė dalis žmonių neturi pakankamai kantrybės ir pasiryžimo nuosekliai laikytis visų programos reikalavimų, nesugeba gyventi pagal gaires, kurias gavo. Galiu drąsiai sakyti, kad praktiškai visais atvejais, kai žmogus grįžta į vartojimą, taip nutinka dėl to, jog jam pritrūksta ryžto ar kantrybės kasdien įgyvendinti tai, ko išmoko programos metu.

Didelė problema yra ta, kad priklausomi žmonės ilgą laiką gyvena kvaišalų vergovėje ir nustoja patys kažko norėti, siekti. Kai žmogus pradeda sveikti, jis turi pirmiausia atrasti gyvenime svarbių siekių, turi matyti perspektyvą, tikslą, į kurį keliauja. Kiekvieną žmogų aplanko liūdnos mintys ar silpnumo minutės, būna nesėkmių, konfliktų, ir visa tai gali būti reikšmingu timptelėjimu atgal į priklausomybę. Tačiau jei esi užsibręžęs tikslą, turi įsipareigojimų, kurie tau svarbūs, turi brangių žmonių – tai tampa atramomis, padedančiomis išlikti neparklupus.

Kita vertus, kai žmogus pradeda sveikti, jo gyvenimas tampa kur kas įvairesnis, šviesesnis, jis pradeda matyti daiktus, kurių seniau nepastebėdavo, ir visa tai teikia džiaugsmo. Tos visos naujos patirtys yra labai svarbi motyvacija išlikti sveikimo kelyje. Žmogus mato, kad gyvenimas keičiasi, ir tos permainos yra geros.

Priklausomas žmogus gydosi, kurį laiką pakeičia aplinką, tačiau paskui jam tenka grįžti į aplinką, kurioje susirgo, pas artimuosius, kurie ne visada pasiruošę priimti pasikeitusio žmogaus.

Deja, neretai būna, kad artimieji, kurie skatino žmogų keistis, kai jis grįžta pasikeitęs, išsigąsta permainų. Jiems atrodo, kad būtų gerai, jog viskas būtų likę, kaip įprasta, tik tas žmogus nebevartotų. Jiems sunku susitaikyti, kad jis darbar turi naujų poreikių, siekių, kitaip bendrauja. Kartais artimųjų reakcija tampa labai rimta kliūtimi žmogui toliau sveikti. Neretai būna, kai bičiuliai, giminės sako: matome, kad pasikeitei, tai dabar jau gali vieną, kitą taurelę su mumis išgerti.

Taip pat yra ir su visa aplinka, kurioje žmogus sirgo priklausomybe. Mes visada patariame žmogui, jei įmanoma, negrįžti į visiškai tą pačią aplinką. Verta pagalvoti apie buto keitimą, gal net pervažiuoti į kitą miestą. Jei tai nerealu, tai bent perdažyti sienas, pakeisti tapetus, baldus, – atsisakyti to, kas siejosi su ankstesniu priklausomu gyvenimu.

Kuo aplinkiniai galėtų padėti sveikstančiam priklausomam žmogui? Dažnai artimieji sako, mes norime padėti, bet dažnai padėdami tik pakenkia. Kuo aplinkiniai galėtų padėti tiek žmogui padėti sveikti, tiek ir išlikti sveikimo kelyje?

Visų pirma aplinkiniai, patys artimiausi žmonės, labiausiai padėtų, patys kiek įmanoma labiau susipažindami su tuo, ką reiškia sveikimas. Todėl ir Minesotos programoje netgi privaloma, kad patys artimiausi žmonės (sutuoktinis ar tėvai) dalyvautų užsiėmimuose, kur pasakojama apie priklausomybės esmę, kas su priklausomu žmogumi žmogumi vyksta, kodėl jis būtent taip elgėsi, kaip jis sveiksta dabar, kaip jis sveiks toliau. Kada artimieji sužino pakankamai informacijos, jie tampa kompetentingi tam žmogui padėti.

Yra labai didelė klaida – kai žmogus, nenorėdamas nieko sužinoti, turėdamas savo asmeninį supratimą ir pažiūras, bando paveikti priklausomą žmogų. Neretai tokiu būdu padaroma labai daug žalos.

Dirbate ir su paaugliais, esančiais rizikos grupėje, ką akcentuotumėte, kalbant apie kvaišalų prevenciją?

Mano įsitikinimu, mes daugiausia dėmesio turėtume skirti pirminei prevencijai – sveikos gyvensenos ugdymui, siekiant, kad žmogus nepradėtų vartoti kvaišalų. Užuot investavę į problemos priežasčių šalinimą, mes išleidžiame kur kas daugiau pinigų, gesindami tų problemų sukurtus socialinius gaisrus. Deja, yra ekonominės grupės, kurios suinteresuotos, kad kuo daugiau žmonių vartotoų kvaišalus, ir mes, kaip valstybė, nesugebame jų įtakai atsispirti.

Labai sunku kalbėti apie kvaišalų žalą su paaugliu, kuris mato, kaip namuose, viešojoje erdvėje vartojamas alkoholis, kuris girdi „žvaigždžių“ pasakojimus apie kvaišalus. Kol nekreipsime pakankamai dėmesio sveiko gyvenimo būdo propagavimui, kitokia priklausomybių prevencija vargu ar bus veiksminga.

Kalbino Andrius Navickas

Šis pokalbis yra dalis šį pavasarį planuojamos išleisti knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ (sudarytojai kun. Kęstutis Dvareckas ir Andrius Navickas).

Bernardinai.lt