2015-2020 m. Nemokamas narkomanijos ir alkoholizmo gydymas

Priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų (narkotikų) gydymo principai ir etapai

Svarbus žingsnis atsikratyti fizinės priklausomybės psichoaktyvioms medžiagoms, bet tai tik pradinis etapas iki visiško nevartojimo. Toliau reikalinga psichologinė – socialinė reabilitacija, reintegracija ir palaikomasis gydymas.

Priklausomybė atsiranda ne iš karto. Labai svarbu nustatyti, kokioje  priklausomybės raidos stadijoje asmuo yra. Nuo to priklauso, kokios pagalbos jam reikia. Vieną iš populiariausių priklausomybės raidos ir sveikimo stadijų teoriją pateikė  Shaffer ir Jones. Išskyrę šešias stadijas, autoriai pateikė galimos pagalbos bei gydymo metodų gaires.

Priklausomybės raidos bei sveikimo stadijos bei pagalbos galimybės (pagal Shaffer ir Jones)

Stadijos

1. Priklausomybės pasirodymas. Pirminė prevencija (švietimo ir informacinės programos, socialinio atsparumo ugdymas).
2. Pozityvios pasekmės. Antrinė prevencija (švietimas, konsultavimas, socialinio atsparumo ugdymas).
3. Negatyvios pasekmės. Tretinė prevencija (konsultavimas, psichoterapija, savipagalbos grupės).
4. Persilaužimas. Stacionarinė ir ambulatorinė pagalba (detoksifikacija, 12 žingsnių, savipagalba).
5. Aktyvus nutraukimas. Reabilitacinės programos, ambulatorinė pagalba (konsultavimas, pakaitinis gydymas, 12 žingsnių, savipagalba).
6. Atkryčio prevencija. Ambulatorinė pagalba, 12 žingsnių, savipagalba, reabilitacija.

Yra sukurta nemažai priklausomybių gydymo metodų, tačiau prieš gydymą susiduriama su viena  sunkiai įveikiama problema –  niekas nenori pripažinti turintis priklausomybės problemų. Medicinoje net vartojamas specialus terminas, apibūdinantis priklausomų asmenų savo ligos neigimą – anozognozija. Nepripažindami turintys šių problemų, priklausomi asmenys nėra motyvuoti ir gydytis.  Todėl, prieš pradedant gydymą, labai svarbu asmenį motyvuoti gydytis. Tam yra sukurtas specialus metodas, kuris vadinamas motyvuojančiu interviu. Motyvuojančio interviu tikslas – padidinti asmens  vidinę motyvaciją keisti savo elgesį. Labai svarbu, kad pasikeitimai kiltų iš vidaus, t.y. pats asmuo suprastų būtinybę keisti savo elgesį, o ne sutiktų keistis (gydytis) priverstas artimųjų. Be to, labai svarbu, kad  argumentus, kodėl reikia keisti savo elgesį, atrastų pats asmuo.

Motyvuojantis interviu remiasi elgesio pasikeitimų stadijų modeliu, kurį pateikė amerikiečių mokslininkai   Prochaska ir DiClemente.

Pagal šį modelį, žmonės gali būti skirtingose elgesio keitimo stadijose:

1. Iki svarstymo stadija. Šioje stadijoje žmogus dar neturi intencijos keisti savo  elgesį ir net negalvoja, kad turi problemų. Ši problema gali būti akivaizdi kitiems – šeimai, draugams. Žmogus gali sakyti: “Žinau, kad turiu trūkumų, bet keistis man tikrai nebūtina”, „Kiti geria daug daugiau už mane“ ir pan. Šioje stadijoje asmuo nelinkęs aptarinėti savo įpročių ir nesidomi jokiais elgesio keitimo/gydymo metodais. Taigi, jis neįvertina rizikos.
2. Svarstymo stadija. Žmogus suvokia, kad turi problemų ir mano, kad reiktų kažką daryti. Šioje stadijoje  galima būti labai ilgai.  Pavyzdžiui, žmogus vis pasvarsto kompanijose, kad gal reikėtų mesti rūkyti, gal reikėtų sumažinti alkoholio kiekį. Bet elgesio keitimas atidedamas tolimesniems laikams. Šioje stadijoje asmuo įvertina visus teigiamus dalykus, kuriuos jam duoda rūkymas, alkoholio ar narkotikų vartojimas ir visas neigiamas pasekmes. Deja, teigiami dalykai „persveria“ ir asmuo nenori jų prarasti. Dažnai galvojama „Jei pablogės sveikata, atsiras daugiau problemų, tikrai iš karto nustosiu tai daryti“.
3. Pasirengimo stadija. Asmuo jau ruošiasi imtis tam tikrų veiksmų artimiausioje ateityje (mėnesio bėgyje) ir gali pradėti kažką daryti. Asmuo jau gali pasidomėti, kur galima kreiptis pagalbos, sužinoti gydytojo pavardę, telefono numerį, įsigyti specialios literatūros.
4. Veiksmų stadija. Veiksmų stadija tai maždaug pusmetis po to, kai įvyko reikšmingi pakitimai.  Asmuo smarkiai sumažino arba visai nutraukė vartojimą, ėmė lankytis pas specialistą, gerti vaistus ar pan.
5. Palaikymo stadija.  Net ir praėjus tam tikram abstinencijos laikotarpiui, išlieka didelė tikimybė, kad asmuo vėl atkris. Pagunda vėl pradėti vartoti  mažėja palaipsniui, o asmens pasitikėjimas savimi vis auga.
6. Nepageidaujamas elgesys įveikiamas, kai pagundos nebelieka jokiose probleminėse situacijose, o pasitikėjimas savimi maksimalus (kad nebus recidyvo). Deja,  dažniausiai tai tik laikinas susilaikymas nuo vartojimo.
7. Atkryčio stadija. Asmuo neįveikia savo potraukio ir vėl pradeda vartoti.

Pagal šį modelį,  skirtingose elgesio pasikeitimo stadijose asmuo  turi skirtingą motyvaciją ir skirtingą pasirengimą keistis.  Todėl  siekiant  motyvuoti keisti savo elgesį,  reikia taikyti skirtingas poveikio priemones.  Motyvuojantis  interviu ir pateikia labai konkrečias strategijas, kaip motyvuoti priklausomus asmenis imtis atsakomybės, priimti sprendimus ir imtis konkrečių veiksmų  keisti savo elgesį.

Priklausomybės ligų gydymas – tai medicinos ir psichosocialinių priemonių, skirtų psichoaktyvių medžiagų vartojimo nutraukimui arba sumažinimui bei bendros paciento sveikatos būklės pagerinimui, visuma (Subata E., 2005). Ekspertai gydymą nuo priklausomybės ligų skiria į dvi kategorijas: gydymą be vaistų ir gydymą vaistais. Gydymas be vaistų – tai įvairios psichosocialinės programos, teikiamos profesionalų, arba  įvairios programos, paremtos Anoniminių alkoholikų ir anoniminių narkomanų 12 žingsnių programa, kurias vykdo ne profesionalai.

Yra sukurta nemažai priklausomybės gydymo metodų tačiau specialistai pripažįsta, kad nėra vienintelio veiksmingiausio gydymo metodo.  Kiekvienam pacientui, priklausomai nuo jo poreikių, būklės,  veiksmingu gali būti  skirtingas metodas.  Amerikoje esantis Nacionalinis narkotikų ir alkoholio tyrimo institutas (NIDA) aprašė 13 efektyvaus gydymo, pagrįsto įrodymais, principų.

Efektyvaus gydymo principai

1. Nėra gydymo metodo, tinkančio visiems. Gydymo aplinka, intervencija, paslaugos turi atitikti kiekvieno paciento problemą, poreikius.
2. Gydymas turi būti  lengvai prieinamas. Sunkumai atbaidys pacientus.
3. Efektyvus gydymas turi tenkinti  įvairius individo poreikius, o ne vien būti nukreiptas  į  narkotikų vartojimą.Gydymas turi būti nukreiptas į individo narkotikų vartojimą bei su tuo susijusias medicinines, psichologines, socialines, teisines problemas.
4. Gydymas turi būti lankstus. Būtina pastoviai pervertinti pacientų poreikius, nes jie gali kisti gydymo procese.
5. Gydymas turi trukti tam tikrą laiko tarpą, kad būtų efektyvus. Laikas priklauso nuo individo poreikių. Daugumai pacientų reikšmingi pokyčiai įvyksta apie 3 gydymo mėnesį. Tolimesnį progresą gali sąlygoti papildomas gydymas. Į gydymo programas turi būti įtraukiamos strategijos, padedančios išvengti per  ankstyvo  paciento gydimosi nutraukimo.
6. Pokalbiai (individualūs ir/arba grupiniai) ir kita elgesio terapija yra būtini priklausomybių gydymo komponentai. Dirbama su pacientų motyvacija, ugdomi socialiniai įgūdžiai (atsisakymo, problemų sprendimo, sveikos gyvensenos/gyvenimo be narkotikų, bendravimo įgūdžiai ir pan.).
7. Daugumai pacientų būtinas medikamentinis gydymas. Jis naudingas kombinuojant su konsultavimu ir kitomis elgesio terapijomis. Asmenims, priklausomiems nuo opiatų, metadonas ir kitos jo atmainos padeda stabilizuoti jų gyvenimą, sumažinti narkotikų vartojimą. Naltreksonas irgi padeda asmenims, vartojantiems opiatus ar priklausantiems nuo alkoholio. Rūkoriams padeda guma, pleistrai ar kiti medikamentai.
8. Priklausomiems ar piktnaudžiaujantiems narkotikais individams, turintiems psichinių sutrikimų,  turi būti taikomas integruotas abiejų ligų gydymas. Priklausomybė labai dažnai būna kartu su psichikos sutrikimu. Todėl asmenys, gydomi nuo vienos iš šių ligų, turi gauti ir kitos ligos gydymą.
9. Medicininė detoksikacija yra tik pirmasis priklausomybių gydymo etapas. Vien jis nelabai įtakoja ilgalaikį narkotikų vartojimą. Detoksikacija nuima fizinę priklausomybę, abstinanciją.
10. Gydymas nebūtinai turi būti savanoriškas, kad būtų efektyvus. Šeimos grasinimai, darbdavių sankcijos, teisinės sankcijos ar jų grėsmė ženkliai įtakoja kreipimosi   gydimuisi skaičių, atsilaikymą ir gydimosi sėkmę.
11. Gydimosi metu turi būti užtikrinamas narkotikų nevartojimas. Gydimosi metu tikrinama, ar pacientai nevartoja alkoholio ar kitų narkotikų. Pvz. šlapimo tyrimai. Žinojimas, kad bus tikrinama, sustabdo pacientus nuo vartojimo.
12. Gydimosi programose turėtų būti atliekami ŽIV/AIDS, hepatito B ir C, tuberkuliozės ir kitų infekcinių ligų diagnostiniai tyrimai. Pacientai  turi būti supažindinami su rizika susirgti šiomis ligomis, bei būdais, kaip apsisaugoti nuo šių ligų, o jau užsikrėtę – kaip gyventi su šiomis ligomis.
13. Gijimas  nuo priklausomybės gali būti ilgalaikis procesas. Gali būti būtini dažni gydimosi epizodai. Kaip ir sergant kitomis chroniškomis ligomis, išlieka labai didelė  atkryčio tikimybė  gydimosi metu ar po sėkmingo gydimosi epizodo. Abstinenciją padeda išlaikyti dalyvavimas savitarpio pagalbos grupėse  gydimosi metu ar po gydimosi.

Principles of Drug Addiction Treatment: A research-based Guide. NIDA.1999